Internetinis simbolių ir žodžių skaičiavimo įrankis
Šiandien pasaulyje yra 7150 kalbų, priklausančių 142 kalbų šeimoms. Jie atsirado ir vystėsi skirtingomis istorinėmis epochomis ir išliko iki šių dienų savo transformuota ir užbaigta forma. Tačiau tokia didelė kalbų įvairovė nėra rodiklis, nes beveik 70 % pasaulio gyventojų vartoja tik 40 kalbų, o didžiajai daugumai likusių 7110 kalbų gresia pavojus.
Rašymo istorija
Kalbos ir rašto raidos pradžia – mūsų dabartiniu supratimu – galima vadinti pirmųjų piktografinių simbolių ir hieroglifų atsiradimu: laikotarpiu nuo V iki VI a. pr. Vykdant archeologinius tyrimus, jie buvo rasti Mesopotamijoje, Siro-Palestinos regione, šiuolaikinės Abchazijos teritorijoje ir prie Geltonosios upės Kinijoje. Šie raštai priklauso vadinamajam „proto raštui“, o iki dabartinės raštijos išsivystė tik III–II amžiuje prieš Kristų.
Taigi „tikrasis“ raštas struktūrinių simbolių pavidalu atsirado senovės Egipte 3100 m. pr. Kr. šiaurės vakarų Hindustane ir 2750 m. pr. Kr. senovės Šumere. Raštai, rasti Peru (2500 m. pr. Kr.), Kretoje (2000 m. pr. Kr.) ir Kinijoje (1400 m. pr. Kr.) datuojami vėlesniais metais. 1000–100 m. pr. Kr. buvo kuriamos Mažosios Azijos abėcėlės, etruskų abėcėlės, hebrajų kvadrato rašmenys ir nabato rašmenys. Kalbant apie lotynišką abėcėlę – labiausiai paplitusi šiandien, ji kilo iš etruskų: apie 400 m. pr. Kr.
Svarbus pasaulio rašymo įvykis buvo popieriaus išradimas Kinijoje, maždaug tuo pačiu metu kaip ir Kristaus gimimas (0 po Kr.). Ji tapo universaliu, o svarbiausia – mobiliuoju informacijos nešikliu: skirtingai nei didelių gabaritų akmeninės lentelės ir vėžlių kiautai, išplito iš pradžių tarp elito, o vėliau tarp viduriniosios klasės.
Lygiagrečiai su Azijos raštu, europietiškas raštas vystėsi remiantis lotyniška abėcėle, priimta Romos imperijoje. Tačiau modernią formą jis įgijo tik 1300 m., kai buvo atgaivintas Karolingų minusas ir patvirtintas vadinamasis „humanistinis“ raštas. 1700 m. Rusijoje buvo priimta kirilicos abėcėlė (Petro I „civilinis raštas“, o XIX amžiuje prasidėjo pasaulinis lotyniškos abėcėlės pritaikymas kitoms kalboms). Iki šiol tai yra labiausiai paplitusi ir naudojama 131 iš 195 šalių.
Įdomūs faktai
- Iš 7150 egzistuojančių kalbų didžiąją daugumą (90 %) galima išgirsti tik Afrikoje ir Azijoje. Jomis iš viso kalba 90-100 tūkst. Šios tarmės laikomos nykstančiomis ir kas dešimtmetį mažėja.
- Vienas ryškiausių pasaulio istorijoje žinomų poliglotų buvo Giuseppe Gasparo Mezzofanti, italų kardinolas, mokėjęs 60 kalbų.
- Pasaulyje labiausiai paplitęs simbolis yra lotyniška raidė „e“. Ypač siekdamas sumažinti jo reikšmę ir paneigti jos būtinumą, Ernestas Vincentas Wrightas 1939 m. parašė romaną „Gadsby“, kurį sudaro 50 tūkstančių žodžių, kuriuose nėra šios raidės.
- Didžiausias simbolių kiekis yra kinų kalba: daugiau nei 80 000. Tačiau beveik visi jie nėra naudojami kasdieniame gyvenime, o norint suprasti 99% to, kas rašoma spaudoje ir internete, pakanka žinoti tik 2000 simbolių. O 80% supratimui pakanka 500 hieroglifų.
- Jei šrifto dydis yra 12 pt, standartiniame A4 formato puslapyje be tarpų tilps vidutiniškai 2 400 simbolių. Taigi 1000 simbolių užima apie 2/5 puslapio, 2000 simbolių ─ 4/5 A4 formato.
- Stella Pajunas-Garnand spausdino greičiausiai pasaulyje. 1946 m. ji pasiekė 1080 simbolių per minutę IBM elektrine rašomąja mašinėle. Šiuolaikinei nugalėtojai anglei Barbarai Blackburn nepavyko sumušti šio rekordo kompiuterio klaviatūra. 2005 m. ji per minutę įvedė 1060 simbolių.
- Vidutinis spausdinimo greitis yra apie 200 simbolių per minutę. Pasirodo, vyrai spausdina greičiau nei moterys, nors jiems tenka spausdinti rečiau.
- Didžiajame akademiniame žodyne yra 150 000 žodžių.
Informaciniame XXI amžiuje visi tekstiniai duomenys verčiami į skaitmeninę formą ir į skirtingas kalbas. Meno kūrinių ir istorinių kronikų atveju vertimas ir redagavimas patikėtas specialistams, o nesvarbiems tekstams – į internetinius vertėjus ir „simbolių skaitiklius“ įmontuoti automatiniai algoritmai. Pastarieji „gali“ suskaičiuoti ne tik simbolių skaičių (su tarpais ir be jų), bet ir pastraipų, žodžių (vienskiemenių ir daugiaskiemenių), skiemenų, sakinių, pastraipų ir kt. Tai labai supaprastina darbą su tekstu / kalba informaciją ir leidžia ją automatiškai ir nenaudojant žodyno įvesti tinkamą formą.
